Kokius pirmus darbus esate numatęs? Kokie bus prioritetai? (Klausimas Vytautui Grubliauskui iš interviu "Vakarų ekspresui")
Pirmieji mėnesiai tikriausiai taps susiklausymo, gal net ir "apsitrynimo" su administracija laikotarpiu. Tuo pat metu iš peties imsimės gyvenimo mieste kokybės gerinimo reikalų. Būtų puiku, jei pavyktų į miestą susigrąžinti 20 000 per nepriklausomybės laikotarpį prarastų gyventojų. Todėl miestas su provincija ir emigracija turės kovoti teikdamas pigaus, tačiau kokybiško gyvenimo alternatyvas: prieinamą ir patogų viešąjį transportą, pigų būstą ir pigias miesto komunalines paslaugas. Skubios kultūrinės ir investicinės "reanimacijos" prisireiks senamiesčiui ir Danės žiotims. Tai turėtų sugrąžinti investicijų sroves į miesto centrą ir pildyti jo biudžetą.
Nuo pat kadencijos pradžios užsiimsime skurdo prevencija ir jo eliminavimu per taiklią socialinę pagalbą. Jau kaip ir turime areną (tikiuosi, statybos bus baigtos laiku), tačiau sporto sritis mieste - viena labiausiai "apsamanojusių". Neturiu jokių išankstinių nuostatų, bet aktyvios intervencijos į šią sritį yra būtinybė.
Prioritetų yra ne vienas ir ne du, veiklos pakaks visai kadencijai. Svarbiausia, kad nenugrimztume į beprasmių politinių batalijų liūną, sąmoningą politinių procesų "torpedavimą" ir vilkinimą, oponavimą vien dėl oponavimo, kalbėjimą vien dėl savireklamos, o veiksmą vien dėl akių. Tikiu kolegų išmintingumu, sąmoningumu ir geranoriškumu veikti drauge visų mūsų miesto klestėjimo vardan. Nepriklausomai nuo to, kurioje valties pusėje sėdi - pozicijos ar opozicijos, svarbu darniai irkluoti į tą pačią pusę. Jei mylime savo mietą ir atėjome tarnauti miestiečių interesams, kito pasirinkimo nėra.
Ieškome savanorių
Sveiki visi tinklapio lankytojai. Blogo "Emigracijai-ne" komanda ieško talkininkų, kurie norėtų ir galėtų prisidėti prie šios idėjos propagavimo. Jei turite patirties blogų kūrime ir rašyme, laukiame Jūsų skambučio. Taip pat ieškome psichologų, kurie galėtų telefonu konsultuoti žmones, kuriuos dėl emigracijos šeimoje palietė problemos, kamuoja rūpesčiai ir neužtikrintumas. Skambinkite. +370 6900 6706 Edgaras
2011 m. balandis 13 d., trečiadienis
2011 m. balandis 11 d., pirmadienis
Ūkio ministras niekada neemigruos iš Lietuvos
R.Žylius: niekada nesakiau, kad noriu emigruoti (www.delfi.lt, 2011 balandis)
Ūkio ministras Rimantas Žylius tvirtina niekada nesakęs apie ketinimus emigruoti, jis esą tekalbėjęs apie planus išvykti metams.
„Aš niekada nesakiau, kad noriu emigruoti, tai ką kalbėjau yra tiesiog galimybė vieneriems metams išvykti dirbti. Tas pats ir dėl nusivylimo politine realybe. Aš tiesiog kalbėjau ne apie tai, kad aš esu nusivylęs politine realybe, bet kad aš tiesiog gerai suvokiu politinės realybės situaciją ir jaučiu didelį skirtumą nuo verslo, kur procesai vyksta daug greičiau“, – pirmadienį DELFI konferencijoje atsakinėdamas į skaitytojų klausimus tvirtino ministras.
Ministras anksčiau yra sakęs, kad po poros metų jie su žmona Kristina ketina išvykti į Kiniją, kur jo sutuoktinė turi karjeros planų.
„Aš tiksliai žinau, kad niekada neemigruosiu iš Lietuvos. Kalbėjau apie tai, kad metams išvyksiu į Aziją, pasižiūrėti, kaip ten veikia verslas, kokia yra kultūra, o ne tam, kad išvykčiau ilgam arba visam laikui“, – tvirtino jis.
R. Žyliaus žmona apie dešimtmetį vadovauja aukščiausio lygio vadovų ieškančios Skandinavijos įmonės padaliniui Baltijos šalyse. Praėjusiais metais ji tapo įmonės bendrasavininke.
Skaitytojų klausiamas, kokios jo religinės pažiūros, R. Žylius save įvardijo kaip „nestipriai praktikuojantį kataliką“.
R. Žylius ministru tapo kovą, kai iš posto pasitraukė Dainius Kreivys, kurį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino supainiojus viešuosius ir privačius interesus, o prezidentė Dalia Grybauskaitė jam viešai išreiškė nepasitikėjimą.
Prieš tai R. Žylius ėjo ūkio viceministro pareigas.
Į užsienį emigruoja tik silpnieji
L.Gritėnaitė: emigracijai nesiryžčiau
Kristina Paukštytė, Dienraštis "Klaipėda"
k.paukstyte@kl.lt
2011 balandis
Nors didžioji dalis Lietuvos jaunimo nė nebando kabintis į gyvenimą, o pasirenka, ko gero, paprasčiausią būdą – emigraciją, 23-ejų Lina Gritėnaitė tokios minties net neturėjo. Jos noras likti tėvynėje toks stiprus, jog jau nuo paauglystės ji ieško galimybių, kaip būtent čia įsitvirtinti. Mergina ne tik neskubėjo laimės ieškoti svetur, gimtinėje ryžosi pradėti net savo verslą.
Savarankiška nuo septyniolikos
– Gimėte ir užaugote ne Klaipėdoje, tad kaip atsidūrėte čia?
– Gimiau ir augau kaime. Kol buvau vaikas, turėjau daug veiklos – ir dainavau, ir grojau, ir tapiau, rašiau eilėraščius, tačiau kai ėmiau bręsti, pajutau, kad kaime negaliu savęs realizuoti. Todėl būdama septyniolikos išvykau mokytis į Šiaulių muzikos konservatoriją. Ten pasimokiau metus. Liko dar metai, tačiau mano šeimoje buvo sudėtinga finansinė padėtis, todėl nutariau mesti mokslus ir į gyvenimą bandyti kibti pati. Nuo septyniolikos dirbau Šiaulių baruose, tačiau man šis miestas atrodė labai nykus. Darbe susipažinau su viena klaipėdiečių šeima. Susidraugavome. Vieną dieną atvykusi į Klaipėdą paskambinau jiems, jie čia mane įdarbino. Taip ir likau Klaipėdoje, gyvenu jau ketverius metus.
– Maniau, kad jus į Klaipėdą atvedė studijos...
– Kol kas aukštojo mokslo dar nekrimtau, to imsiuosi ateityje. Tačiau man labai liūdna, kad Lietuvoje aukštasis mokslas tapo lengvai prieinamas visiems. Gal tai ir pliusas. Tačiau nesmagu, jog apstu aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, kurie dirba valytojais, pardavėjais ar padavėjais. Todėl pati nenorėjau, kad ir mano gyvenimas būtų toks. Kol neapsispręsiu, ką norėčiau veikti, studijuoti, tol į aukštąją manęs niekas ir nenuves. Man tikrai gaila draugų ir šiaip jaunų žmonių, kurie baigia studijas vien tik tam, kad įgytų aukštąjį išsilavinimą, tačiau po to jie veikia gyvenime visai ką kita. Tad kam tuomet tiek metų kankintis studijuojant?
© Vytauto Petriko nuotr. ("Klaipėda")
Nesupranta emigruojančių
– Vaikystėje piešėte, dainavote, užsiėmėte kitais menais, kodėl dabar to nebedarote?
– Stengiuosi puoselėti visus savo gabumus, tačiau dabar tam pritrūksta laiko. Kartais draugų prašoma padainuoju. Užklupus svajingai nuotaikai, tapau. Tik eilėraščių neberašau. Tam, kad kažką sukurtum, reikia kančių. Kartais juokauju, kad, matyt, per gerai gyvenu, jog neateina kūrybinis įkvėpimas. Bet kokiu atveju esu be galo dėkinga Dievui – jis man davė daug. O labiausiai iš visų jo suteiktų gabumų aš vertinu gebėjimą bendrauti.
– Ar nesigailite, kad likote Klaipėdoje?
– Iš pradžių buvo tikrai labai sunku, juk giminių šiame mieste neturėjau. Tačiau dabar tikrai esu be galo laiminga – čia radau ir mylimą žmogų, su kuriuo svajoju praleisti visą likusį gyvenimą, ir mėgstamą darbą, kurio net negaliu pavadinti darbu. Gal labiau gyvenimo būdu, hobiu. Taip pat turiu nemažai labai gerų ir artimų draugų. Tad kur man bevažiuoti? Norisi likti čia.
– Kodėl esate kategoriškai nusiteikusi prieš emigraciją?
– Tiesiog aš tikrai žinau, kad gerai galima gyventi ir Lietuvoje. Nėra čia blogai, kaip visi kalba, dejuoja. Reikia užsibrėžti tikslą ir jo siekti, ypač jauniems žmonėms. Mano savarankiško gyvenimo pradžia taip pat buvo nelengva, dirbau daug ir sunkiai, tačiau bėgti iš Lietuvos negalvojau. Nesuprantu aš tų žmonių, kurie išvykę braškes skina, indus plauna. Tiesa, silpnumo akimirkos buvo užplūdusios ir mane. Nuo pat vaikystės, kai sužinojau, kad yra tokia šalis kaip Naujoji Zelandija, atsirado begalinis noras ją pamatyti. Prieš kelerius metus man visai netikėtai pasiūlė emigruoti į šią šalį. Jau sėdau prie kompiuterio pildyti paraiškos, kuri būtina, norint išvykti, tačiau vidinė nuojauta mane sustabdė, ir šios minties atsisakiau.
Verslą pradėjo su drauge
– Šiuo metu turite savo verslą – prekiaujate ekologiška kosmetika, gaminate ir mokote kitus gaminti ekologiškus produktus. Kaip nutarėte imtis šios veiklos?
– Kelerius metus dirbau Klaipėdos senamiestyje. Sykį šalia atsidarė ekologiškų produktų parduotuvėlė. Nuo tada tapau jos nuolatinė lankytoja, ėmiau domėtis ekologiškais gaminiais. Visai neseniai atsirado galimybė perpirkti šį verslą. Žinoma, aš neturėjau tokių santaupų, tačiau investuoti nutarė mano gera draugė Viktorija. Jai esu labai dėkinga, kad ryžosi šiam verslui išleisti visus savo sutaupytus pinigus. Kol kas ji augina mažylį, tad visais parduotuvės reikalais rūpinuosi aš. Esu laiminga, kad ji manimi pasitiki ir pasirinko mane kaip verslo partnerę.
– O iš kur tas noras domėtis, galų gale žinios apie ekologiją?
– Gyvenau gana ekologiškai – kaime. Be to, mano tėvelis nuo pat vaikystės mokė, kad reikia tausoti, mylėti ir saugoti gamtą. Tai įaugo į mane. Stengiuosi rūšiuoti atliekas, sudrausminu draugus, o kartais ir visiškai nepažįstamus žmones, jei šie numeta šiukšlę. Nebijau to daryti. Kai nesureaguoja, pati demonstratyviai pakeliu ir išmetu. Ir visai nesutinku su teiginiais, kad ekologija dabar atėjo į madą, netrukus ji praeis. Tiesiog vis daugiau žmonių supranta, kas yra sveika.
Ekologija užkrėtė ir kitus
– Negi nereikėjo baigti jokių kursų, iš kur žinote, kaip gaminti įvairią kosmetiką?
– Niekur to nesimokiau. Žinoma, turint tokį verslą, vien noro gyventi ekologiškai nepakanka, reikia daug žinių, tad kasdien skaitau literatūrą, straipsnius. Be to, labai daug patirties ir žinių įgijau iš buvusios šio verslo savininkės. Gaila, kad tik viena kita knyga išversta į lietuvių kalbą. Tad daugelį jų skaitau angliškai, o mano bičiulė – prancūziškai.
– Trykštate džiaugsmu, kai kalbate apie ekologiją, savo veiklą...
– Kai kuriuos žmones mano entuziazmas taip pat paskatino tuo susidomėti. Su draugu labai kreipiame dėmesį į maistą, stengiamės valgyti sveikus, ekologiškus produktus. Mums pasisekė, nes abiejų tėvai gyvena kaime, tad ekologiško maisto gauname į valias. Neseniai baigėsi iš kaimo parsivežtos bulvės, tad jų teko pirkti turguje. Labai jomis nusivylėme – pačių augintos daug skanesnės. Taip pat specialiai neperkame jokio automobilio, nes įpirktume tik senutėlaitį, o juk jis taip teršia orą. Visur vaikštome pėstute arba važiuojame dviračiais
Ramiai gyventi nemoka
– Kaip suprantu, su draugu gyvenate jau ne vienus metus kartu. Ar neplanuojate susituokti?
– Draugaujame trejus metus, išsinuomojome pirmąjį savo būstą. Tikrai jaučiu, kad tai tas žmogus, su kuriuo norėčiau praleisti likusią savo gyvenimo dalį. Tačiau vestuvėms laikas dar neatėjo. Abu esame tos nuomonės, jog kurti šeimą reikia turint tvirtą pagrindą – nesinori, kad mūsų vaikai ateitų į gyvenimą, o mes jiems nieko negalėtume duoti.
– Nors, kaip minėjote, darbas jums yra hobis, tačiau, manau, kad turite ir kitų užsiėmimų?
– Žinoma. Esu tokia nenuorama, jog draugas kartais net pavargsta. Jeigu turėdami laisvo laiko niekur neiname, man ši diena atrodo pati liūdniausia. Aš visada noriu turėti veiklos, todėl nuolat susitinkame su draugais, keliaujame po Lietuvą, susigalvojame įvairių veiklų. Dar labai mėgstu gaminti, su draugu net pešamės, kuris gamins – jis puikus kulinaras.
Vizitinė kortelė
Gimė 1988 m. gegužės 2 d. Telšiuose.
Turi dvidešimtmetį brolį Lauryną ir septynmetę seserį Vakarę.
Mokėsi Telšių Kranto vidurinėje mokykloje bei Šiaulių muzikos konservatorijoje.
Kristina Paukštytė, Dienraštis "Klaipėda"
k.paukstyte@kl.lt
2011 balandis
Nors didžioji dalis Lietuvos jaunimo nė nebando kabintis į gyvenimą, o pasirenka, ko gero, paprasčiausią būdą – emigraciją, 23-ejų Lina Gritėnaitė tokios minties net neturėjo. Jos noras likti tėvynėje toks stiprus, jog jau nuo paauglystės ji ieško galimybių, kaip būtent čia įsitvirtinti. Mergina ne tik neskubėjo laimės ieškoti svetur, gimtinėje ryžosi pradėti net savo verslą.
Savarankiška nuo septyniolikos
– Gimėte ir užaugote ne Klaipėdoje, tad kaip atsidūrėte čia?
– Gimiau ir augau kaime. Kol buvau vaikas, turėjau daug veiklos – ir dainavau, ir grojau, ir tapiau, rašiau eilėraščius, tačiau kai ėmiau bręsti, pajutau, kad kaime negaliu savęs realizuoti. Todėl būdama septyniolikos išvykau mokytis į Šiaulių muzikos konservatoriją. Ten pasimokiau metus. Liko dar metai, tačiau mano šeimoje buvo sudėtinga finansinė padėtis, todėl nutariau mesti mokslus ir į gyvenimą bandyti kibti pati. Nuo septyniolikos dirbau Šiaulių baruose, tačiau man šis miestas atrodė labai nykus. Darbe susipažinau su viena klaipėdiečių šeima. Susidraugavome. Vieną dieną atvykusi į Klaipėdą paskambinau jiems, jie čia mane įdarbino. Taip ir likau Klaipėdoje, gyvenu jau ketverius metus.
– Maniau, kad jus į Klaipėdą atvedė studijos...
– Kol kas aukštojo mokslo dar nekrimtau, to imsiuosi ateityje. Tačiau man labai liūdna, kad Lietuvoje aukštasis mokslas tapo lengvai prieinamas visiems. Gal tai ir pliusas. Tačiau nesmagu, jog apstu aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, kurie dirba valytojais, pardavėjais ar padavėjais. Todėl pati nenorėjau, kad ir mano gyvenimas būtų toks. Kol neapsispręsiu, ką norėčiau veikti, studijuoti, tol į aukštąją manęs niekas ir nenuves. Man tikrai gaila draugų ir šiaip jaunų žmonių, kurie baigia studijas vien tik tam, kad įgytų aukštąjį išsilavinimą, tačiau po to jie veikia gyvenime visai ką kita. Tad kam tuomet tiek metų kankintis studijuojant?
© Vytauto Petriko nuotr. ("Klaipėda")
Nesupranta emigruojančių
– Vaikystėje piešėte, dainavote, užsiėmėte kitais menais, kodėl dabar to nebedarote?
– Stengiuosi puoselėti visus savo gabumus, tačiau dabar tam pritrūksta laiko. Kartais draugų prašoma padainuoju. Užklupus svajingai nuotaikai, tapau. Tik eilėraščių neberašau. Tam, kad kažką sukurtum, reikia kančių. Kartais juokauju, kad, matyt, per gerai gyvenu, jog neateina kūrybinis įkvėpimas. Bet kokiu atveju esu be galo dėkinga Dievui – jis man davė daug. O labiausiai iš visų jo suteiktų gabumų aš vertinu gebėjimą bendrauti.
– Ar nesigailite, kad likote Klaipėdoje?
– Iš pradžių buvo tikrai labai sunku, juk giminių šiame mieste neturėjau. Tačiau dabar tikrai esu be galo laiminga – čia radau ir mylimą žmogų, su kuriuo svajoju praleisti visą likusį gyvenimą, ir mėgstamą darbą, kurio net negaliu pavadinti darbu. Gal labiau gyvenimo būdu, hobiu. Taip pat turiu nemažai labai gerų ir artimų draugų. Tad kur man bevažiuoti? Norisi likti čia.
– Kodėl esate kategoriškai nusiteikusi prieš emigraciją?
– Tiesiog aš tikrai žinau, kad gerai galima gyventi ir Lietuvoje. Nėra čia blogai, kaip visi kalba, dejuoja. Reikia užsibrėžti tikslą ir jo siekti, ypač jauniems žmonėms. Mano savarankiško gyvenimo pradžia taip pat buvo nelengva, dirbau daug ir sunkiai, tačiau bėgti iš Lietuvos negalvojau. Nesuprantu aš tų žmonių, kurie išvykę braškes skina, indus plauna. Tiesa, silpnumo akimirkos buvo užplūdusios ir mane. Nuo pat vaikystės, kai sužinojau, kad yra tokia šalis kaip Naujoji Zelandija, atsirado begalinis noras ją pamatyti. Prieš kelerius metus man visai netikėtai pasiūlė emigruoti į šią šalį. Jau sėdau prie kompiuterio pildyti paraiškos, kuri būtina, norint išvykti, tačiau vidinė nuojauta mane sustabdė, ir šios minties atsisakiau.
Verslą pradėjo su drauge
– Šiuo metu turite savo verslą – prekiaujate ekologiška kosmetika, gaminate ir mokote kitus gaminti ekologiškus produktus. Kaip nutarėte imtis šios veiklos?
– Kelerius metus dirbau Klaipėdos senamiestyje. Sykį šalia atsidarė ekologiškų produktų parduotuvėlė. Nuo tada tapau jos nuolatinė lankytoja, ėmiau domėtis ekologiškais gaminiais. Visai neseniai atsirado galimybė perpirkti šį verslą. Žinoma, aš neturėjau tokių santaupų, tačiau investuoti nutarė mano gera draugė Viktorija. Jai esu labai dėkinga, kad ryžosi šiam verslui išleisti visus savo sutaupytus pinigus. Kol kas ji augina mažylį, tad visais parduotuvės reikalais rūpinuosi aš. Esu laiminga, kad ji manimi pasitiki ir pasirinko mane kaip verslo partnerę.
– O iš kur tas noras domėtis, galų gale žinios apie ekologiją?
– Gyvenau gana ekologiškai – kaime. Be to, mano tėvelis nuo pat vaikystės mokė, kad reikia tausoti, mylėti ir saugoti gamtą. Tai įaugo į mane. Stengiuosi rūšiuoti atliekas, sudrausminu draugus, o kartais ir visiškai nepažįstamus žmones, jei šie numeta šiukšlę. Nebijau to daryti. Kai nesureaguoja, pati demonstratyviai pakeliu ir išmetu. Ir visai nesutinku su teiginiais, kad ekologija dabar atėjo į madą, netrukus ji praeis. Tiesiog vis daugiau žmonių supranta, kas yra sveika.
Ekologija užkrėtė ir kitus
– Negi nereikėjo baigti jokių kursų, iš kur žinote, kaip gaminti įvairią kosmetiką?
– Niekur to nesimokiau. Žinoma, turint tokį verslą, vien noro gyventi ekologiškai nepakanka, reikia daug žinių, tad kasdien skaitau literatūrą, straipsnius. Be to, labai daug patirties ir žinių įgijau iš buvusios šio verslo savininkės. Gaila, kad tik viena kita knyga išversta į lietuvių kalbą. Tad daugelį jų skaitau angliškai, o mano bičiulė – prancūziškai.
– Trykštate džiaugsmu, kai kalbate apie ekologiją, savo veiklą...
– Kai kuriuos žmones mano entuziazmas taip pat paskatino tuo susidomėti. Su draugu labai kreipiame dėmesį į maistą, stengiamės valgyti sveikus, ekologiškus produktus. Mums pasisekė, nes abiejų tėvai gyvena kaime, tad ekologiško maisto gauname į valias. Neseniai baigėsi iš kaimo parsivežtos bulvės, tad jų teko pirkti turguje. Labai jomis nusivylėme – pačių augintos daug skanesnės. Taip pat specialiai neperkame jokio automobilio, nes įpirktume tik senutėlaitį, o juk jis taip teršia orą. Visur vaikštome pėstute arba važiuojame dviračiais
Ramiai gyventi nemoka
– Kaip suprantu, su draugu gyvenate jau ne vienus metus kartu. Ar neplanuojate susituokti?
– Draugaujame trejus metus, išsinuomojome pirmąjį savo būstą. Tikrai jaučiu, kad tai tas žmogus, su kuriuo norėčiau praleisti likusią savo gyvenimo dalį. Tačiau vestuvėms laikas dar neatėjo. Abu esame tos nuomonės, jog kurti šeimą reikia turint tvirtą pagrindą – nesinori, kad mūsų vaikai ateitų į gyvenimą, o mes jiems nieko negalėtume duoti.
– Nors, kaip minėjote, darbas jums yra hobis, tačiau, manau, kad turite ir kitų užsiėmimų?
– Žinoma. Esu tokia nenuorama, jog draugas kartais net pavargsta. Jeigu turėdami laisvo laiko niekur neiname, man ši diena atrodo pati liūdniausia. Aš visada noriu turėti veiklos, todėl nuolat susitinkame su draugais, keliaujame po Lietuvą, susigalvojame įvairių veiklų. Dar labai mėgstu gaminti, su draugu net pešamės, kuris gamins – jis puikus kulinaras.
Vizitinė kortelė
Gimė 1988 m. gegužės 2 d. Telšiuose.
Turi dvidešimtmetį brolį Lauryną ir septynmetę seserį Vakarę.
Mokėsi Telšių Kranto vidurinėje mokykloje bei Šiaulių muzikos konservatorijoje.
2011 m. balandis 7 d., ketvirtadienis
Lietuvoje auga darbuotojų poreikis
Per du pastaruosius mėnesius Lietuvos įmonės įdarbino 11.025 naujus darbuotojus. Darbuotojų skaičius padidėjo visose ūkio šakose, išskyrus viešbučius ir profesinės veiklos sektorių.
Daugiausiai naujų darbuotojų priėmė prekybos (+1.338), statybos (+1.121), pramonės (+805) įmonės. Tokius duomenis pateikia įmonių kreditingumą vertinanti UAB "Creditreform Lietuva", išanalizavusi Sodros informaciją.
Daugiausiai naujų darbuotojų priėmė prekybos (+1.338), statybos (+1.121), pramonės (+805) įmonės. Tokius duomenis pateikia įmonių kreditingumą vertinanti UAB "Creditreform Lietuva", išanalizavusi Sodros informaciją.
Anot UAB „Crediteform Lietuva" direktoriaus pavaduotojo Romualdo Trumpos, dabar prieš priimdamos naujus darbuotojus įmonės labai gerai pasveria savo galimybes. Nuolat stebint įmonės darbuotojų skaičiaus kitimus galima netiesiogiai spręsti apie įmonės būklę ir artimiausias perspektyvas.
Tiesa, nereikia atmesti ir tokių nuo įmonės „sveikatos" dažniausiai nepriklausančių, bet personalo skaičiui įtaką darančių dalykų, kaip įmonių skaidymas, stambėjimas, reorganizacija, taip pat epizodiniai ar sezoniniai dirbančiųjų skaičiaus svyravimai.
Socialinės, švietimo įmonėse bei energetikos sektoriuje dėl vykstančių reorganizacijų darbuotojų skaičiaus pokyčius reikia vertinti atsargiau, pvz., Utenos reabilitacijos ir ugdymo centras tapo Utenos ligoninės filialu (anksčiau buvo Vilniaus universitetinės ligoninės filialas), energetikos įmonė AB „Litgrid" (buv. AB „Litgrid turtas") perėmė prijungtos įmonės AB „Litgrid" darbuotojus. Kai kuriose veiklose (kasyboje, statyboje, žemės ūkyje) akivaizdus sezoniškumas. Statybos įmonėse darbuotojų skaičiaus padidėjimas susijęs su naujais objektais.
Tai pat kai kuriose įmonėse darbuotojų skaičius gali keistis, jei juos perima ir „išnuomoja" įdarbinimo įmonės. Apibendrinant Sodros ir Statistikos departamento skelbiamus duomenis, jau nuo 2010 m. pradžios pastebimas stabilus darbuotojų skaičiaus didėjimas baldų pramonėje, kelių transporto ir logistikos įmonėse, kompiuterių programavimo veikloje, įdarbinimo įmonėse, taip pat viešoje sektoriaus (visų pirma aukštojo mokslo) įmonėse.
Didmeninės prekybos įmonės (visų pirma prekiaujančios maisto ir žemės ūkio produktais) atstato ankstesniais metais įvykusį darbuotojų sumažėjimą. Tuo tarpu mažmeninės prekybos įmonėse, išskyrus nedidelį darbuotojų skaičiaus augimą stambiuose tinkluose, tėra nedideli svyravimai. Vienintelė aktyviai priimanti naujus darbuotojus mažmeninė veikla - užsakomasis pardavimas paštu ir internetu.
Ponas rumpa atkreipė dėmesį, kad skirtingai nei Statistikos departamento pateikiamuose ketvirtiniuose duomenyse apie darbuotojų skaičių pagal ūkio šakas, Sodros informacija apima ir individualias įmones bei užsienio juridinius asmenis. Sodros duomenų privalumas yra jų tikslumas ir operatyvumas. Įmonė, turinti informacinio monitoringo paslaugą, iš karto gali pastebėti savo partnerių personalo skaičiaus pokyčius ir padaryti reikiamas išvadas. Daugiausiai darbuotojų priėmė šios įmonės (be valstybės valdymo, švietimo ir kitos socialinės veiklos):
- UAB „Iceco" (didmeninė prekyba) - 423 (perėmė UAB Kraitenė darbuotojus)
- UAB „Starjobs" (įdarbinimo paslaugos) - 184
- UAB "Trasis" (kelių transportas) - 119
- UAB "Ingman ledai" (maisto pramonė) - 79.
- UAB „Starjobs" (įdarbinimo paslaugos) - 184
- UAB "Trasis" (kelių transportas) - 119
- UAB "Ingman ledai" (maisto pramonė) - 79.
Daugiausiai darbuotojų atleido šios įmonės (be valstybės valdymo, švietimo ir kitos socialinės veiklos):
- UAB "Girteka" (kelių transportas) - 132
- UAB "Lintel" (kitos paslaugos verslui) - 94
- UAB "Baltlanta" (žvejyba) - 87.
- UAB "Girteka" (kelių transportas) - 132
- UAB "Lintel" (kitos paslaugos verslui) - 94
- UAB "Baltlanta" (žvejyba) - 87.
Estija nemato emigracijos problemos
Estijos socialinių reikalų ministras Hanno Pevkuras 2010 metų pabaigoje teigė, kad emigracija šalyje nėra problema.
Ministro teigimu, užsienyje dirbančių estų skaičius nėra didelis, o dauguma jų žada sugrįžti į tėvynę.
H. Pevkuras sakė, kad situacija Estijoje nėra išskirtinė: „Aš kalbuosi su Šiaurės šalių ambasadoriais ir nuolat girdžiu, kad jų šalyse estų yra mažiau nei latvių ar lietuvių“.
Socialinių reikalų ministerijos atstovai taip pat teigė, kad dirbti užsienyje yra geriau nei pasilikti Estijoje ir pulti į neviltį.
H. Pevkuras pridūrė, kad emigracijos lygis priklauso nuo šalies ekonomikos ir gyventojų išsilavinimo lygio. Kuo aukštesnis žmogaus išsilavinimas arba kuo geresnė ekonomikos padėtis, tuo mažiau žmonių nori palikti savo šalį.
Estija pagal savo ekonominio išsivystymo lygį, makroekonominius rodiklius lenkia Lietuvą. Estai pirmieji iš Baltijos valstybių įsivedė eurą, šalis mažiau pajuto ekonominės krizės poveikį, greičiau po jos atsigauna. Lietuvai ir čia reikia mokytis iš kaimynų.
2011 m. balandis 4 d., pirmadienis
Lietuvoje aukle dirbti geriau nei Didžiojoje Britanijoje
Darbas užsienyje – už maistą ir stogą virš galvos? (Aistė Jasinskaitė, www.DELFI.lt 2011 balandis)
Šiandien susirasti darbą užsienyje – nelengva užduotis. Todėl norintys įsikurti svečioje šalyje ne tik nesikrato juodo darbo, bet ir sutinka dirbti pusvelčiui. Internete apstu tokių pasiūlymų auklėms: už vaikų priežiūrą ir namų ruošą mokamas perpus mažesnis atlygis nei nustatytas minimumas arba mainais už darbą auklė gauna pavalgyti, stogą virš galvos ir kelis šimtus eurų ar svarų per mėnesį.
Nedarbas išmokė išradingumo ne tik ieškančius darbo, bet ir jį siūlančius. Pastarieji įsigudrino už darbą mokėti ne tik mažiau, bet ir atsiskaityti maistu bei gyvenamuoju plotu.
Užsienio lietuvių forumuose, skelbimų portaluose ir spaudoje atsiranda vis daugiau skelbimų, siūlančių darbą auklei su pragyvenimu. Pavyzdžiui, Londone lietuvių šeima ieško auklės, kurią, mainais už darbą, aprūpintų maistu, suteiktų gyvenamąjį plotą ir kas mėnesį mokėtų apie 700 litų.
Jeigu mokate vokiškai, galėtumėte dirbti aukle Austrijoje. Parašiusi pagal vieną skelbimą, iš karto gavau atsakymą, kad Austrijos sostinėje Vienoje gyvenanti šeima ieško auklės. Šeimininkai suteiktų išlaikymą, duotų atskirą kambarį ir mokėtų 600 eurų (2070 litų) per mėnesį. Reikėtų prižiūrėti tris vaikus: 10 ir 6 metų vaikai eina į mokykla, puspenktų metukų mergaitė lanko darželį. Daugiau nei pusę dienos auklė namuose būna viena, išskyrus tuomet, jei vaikai serga. Mane patikino, kad šeima draugiška, į auklę žiūrėtų geranoriškai, kaip į šeimos narį. Ilgainiui, jei abi pusės bus patenkintos, atlyginimą padidintų iki 700 eurų (2415 litų) per mėnesį.
Tačiau kai paklausiau, ar šeimoje gyvenanti auklė turi kažkokias darbo valandas, laisvus savaitgalius, iš Dalia prisistačiusios moters sulaukiau ne itin džiugių žinių: „Šeimoje gyvenant ir dirbant niekada nebūna darbo valandų nuo...iki, turbūt kaip ir pas kiekvieną namuose. Aišku, kai grįžta tėvai po darbo, vaikai paprastai būna su tėvais, o šiuo atveju pusdienis, kai auklė viena namuose, atlikus namų ruošos darbus galima skirti laiko ir sau“.
Negavo nei kambario, nei laisvadienių
Užsienyje ilgiau gyvenantys lietuviai atsargiai žiūri į tokius skelbimus, o ne viena auklė galėtų papasakoti, ką iš tiesų reiškia gyvenimas ir darbas šeimoje.
Kai 51 metų kaunietė Virginija prieš keletą metų atvyko į Airiją, ji džiaugėsi, kad galės dirbti šeimoje. Moteris prastai mokėjo angliškai, tad toks darbas atrodė viliojantis – nereikės rūpintis gyvenamuoju plotu, maistu, su dviem vaikais – pusantrų ir 8 metų – gali bendrauti lietuvių ir rusų kalbomis. Šeima žadėjo atskirą kambarį, savaitgaliais drauge pasiimti į keliones ir mokėti apie 250 – 300 eurų (863 – 1035 litus) per mėnesį.
„Pagal lietuviškus atlyginimus siūlomas uždarbis man pasirodė tikrai neblogas. Tačiau tuomet nežinojau, kad dirbdama fabrike per savaitę uždirbčiau daugiau nei čia – per mėnesį“, – kalbėjo aukle dirbusi moteris.
Kadangi svečioje šalyje kaunietė neturėjo draugų ir beveik niekur nėjo iš namų, šeimininkai netrukus ėmė krauti darbus ir vakare, ir savaitgaliais, o galiausiai iš atskiro kambario lovą pernešė prie pusantrų metukų vaiko lovytės, kad auklė girdėtų, kai jis ims verkti.
Moteris prasitarė, kad toks darbas – tarsi vergovė, nes mainais už maistą, stogą virš galvos turi atiduoti savo gyvenimą: auklė neturi nei darbo valandų, nei asmeninių reikalų, jos bet kada gali paprašyti padaryti vieną ar kitą darbą.
Po pusmečio kaunietė susirado darbą lenkiškų maisto produktų parduotuvėje ir, pasak jos, pasijautė kaip baltas žmogus: „Nors dirbu slenkančiu grafiku ir kartais per dieną ant kojų praleidžiu 10 ir daugiau valandų, tačiau po darbo visas laikas priklauso man ir niekas nekontroliuoja nei ką aš veikiu, nei kur einu“.
Uždirba mažiau nei minimumą
Jei sumanysite ieškotis auklės darbo kelioms dienoms per savaitę ar netgi kelioms valandoms per dieną, verta paskaičiuoti, ar siūlomo atlygio pakaks susimokėti už kelionę ir pavalgyti.
Airijos lietuvių skelbimų portaluose nemažai pasiūlymų auklėms, kurios nuvestų vaiką į darželį ar mokyklą, paskui jį parvestų namų – šioje šalyje negalima paleisti vienų vaikų iki jiems sukaks 12 metų. Populiaru ieškoti auklės, kuri sutiktų padirbėti kelias dienas per savaitę po keletą valandų.
Dažniausiai siūlomas valandinis įkainis Airijoje – 3,5 euro (12 litų), jeigu reikia gaminti maistą – 4 eurai (apie 14 litų). Nemažai moterų siūlosi vaikus prižiūrėti savo namuose, tuomet už valandą, įskaitant maisto gaminimą, jos gauna po 3 eurus (apie 10 litų). Londone auklė per valandą vidutiniškai užsidirba 4 svarus sterlingus (beveik 16 litų).
Tiesa, jeigu dirbi vos keletą valandų per dieną, pusę uždarbio teks pakloti vien transporto išlaidoms.
Ne paslaptis, kad ieškodami auklės tėvai stengiasi sutaupyti darželio sąskaita. Pavyzdžiui, Airijoje darželį lankantis vaikas tėvų piniginę paplonins maždaug 150 eurų (518 litų) per savaitę, tuo tarpu į namus keletui valandų ateinanti auklė netgi dirbdama savaitgaliais atsieitų pigiau – apie 105 eurus (362 litus). Palyginimui, dirbdami nekvalifikuotą darbą fabrike, gamykloje, ūkyje ar grybynuose žmonės per savaitę užsidirba ne mažiau kaip 330 eurų (1139 litus).
Mažiau darbo valandų – didesnis įkainis
Daugelyje skelbimų nurodoma, kad auklei nereikės daryti nieko kito, išskyrus rūpintis vaiku. Tačiau netrukus gali paaiškėti, kad pareigų bus gerokai daugiau.
Airijos lietuvių skelbimų portale radau skelbimą, kad ieškoma auklė 2,5 metukų mergaitei. Parašiusi nurodytu el. paštu netrukus sulaukiau atsakymo: man reikėtų 2 dienas nuvesti ir paimti iš darželio mergaitę (ji darželyje praleidžia 5 valandas per dieną) ir pabūti, kol grįš tėveliai. Dar 3 dienas reikėtų pabūti po keletą valandų per dieną, o kartais ir šeštadieniais. Užmokestis – 3,5 euro (12 litų) už valandą.
Kai pasiteiravau, ką konkrečiai turėsiu daryti, pasirodė, kad už 3,5 euro (12 litų) tektų ne tik prižiūrėti vaiką, bet karts nuo karto ir valgyti pagaminti, ir apsitvarkyti.
„Aš pietus pati pagaminu ir palieku, tad reikėtų tik pasišildytų. Nebent makaronų išvirti, blynų iškepti ar kokią košę... Namus norėčiau rasti tokius, kokius palieku, t. y., kad žaislai, dažai ir pan. būtų sutvarkomi, jokių kitų darbų atlikti nereikėtų“, – išvardijo Irena.
Kaip DELFI sakė bendrovės „Mama ir auklė“ direktorė Ieva Augustinienė, auklei privaloma vaiko priežiūra, jo maistas, pasivaikščiojimai, lavinimas, apsitvarkymas „aplink save“, tačiau po keletą valandų per dieną dirbančiai auklei turėtų būti skaičiuojamas didesnis valandinis uždarbis nei tai, kuri reguliariai dirba pilną darbo dieną.
„Standartinė auklės darbo diena – apie 10 valandų. Tai yra laikas, per kurį tėvai dirba ir važiuoja bei grįžta iš darbo. Pavyzdžiui, visą dieną dirbančiai auklei Vilniuje mokama 5,5–8 lito per valandą, o dalį dienos dirbančios auklės gauna nuo 6 iki 10 litų ir daugiau“, – įkainius lygino I. Augustinienė.
Pasak jos, nepilnai dienai su aukle dažniausiai tariamasi ne mažiau kaip 4 valandoms iš karto. Jei darbo valandų yra mažiau, paprastai mokama suma, kuri atitiktų 4 valandų atlygį.
Atvykėliams stinga informacijos
Lietuvos komercijos rūmų Jungtinėje Karalystėje prezidentas Marius Bružas įsitikinęs, kad dalis atvykėlių sutinka dirbti už gerokai mažesnį atlygį dėl to, kad paprasčiausiai nežino minimalių kainų svečioje šalyje.
„O kitas aukles gal tenkina toks atlyginimas – jos galbūt turi kitų pajamų, o gal tiesiog tiek užtenka. Pavyzdžiui, dirbant 4 valandas per dieną, lieka laiko ir kitiems darbams. Be to, tos 4 valandos gali būti padalintos į dvi dalis – pvz., 2 valandos ryte, nuvesti vaiką į darželį ar mokyklą, ir vakare (pasiimti, parvesti namo, paruošti vakarienę), ir toks darbas puikiai dera su normaliu darbu. Nesiruošiu teisinti dirbančiųjų už mažiau nei minimalius atlygius, nes sprendimas dirbti už tokią sumą gali būti priimtas dėl labai įvairių priežasčių“, – kalbėjo M. Bružas.
Londone auklei vidutiniškai mokama po 4 svarus sterlingus (beveik 16 litų) už valandą, kai minimalus valandinis uždarbis yra 5,93 svarų sterlingo (23,3 lito). Jeigu auklė gyvena šeimoje, į rankas ji gauna apie 300 svarų sterlingų (1180 litų), o gyvenamasis plotas ir maistas jai nieko nekainuoja. Įvertinus tai, kad minimali kambario nuomos kaina Londone yra apie 280 svarų sterlingų (apie 1100 litų), išlaidos maistui – apie 120 svarų sterlingų (472 litai), transportui – apie 60 svarų sterlingų (236 litai), bendra suma, žinoma, ne visa tiesiogiai, siekia apie 750 svarų sterlingų (2950 litų) per mėnesį.
Tačiau Lietuvos komercijos rūmų Jungtinėje Karalystėje prezidentas ragina atsargiai žiūrėti į tokius skelbimus, antraip toks darbas gali tapti savotiška vergove.
„Anglija – tokia šalis, kurioje paprastai kiekvienam reikia kovoti už save ir savo poziciją, bet tuo pačiu tai leidžia derėtis dėl sąlygų. Skelbimus įdedantys Anglijos lietuviai turi pranašumą, nes jie jau yra čia įsikūrę ir perpratę sistemą. Kita vertus, ieškantiems darbo ir pasiryžusiems dėl jo išvykti iš Lietuvos, verta patiems pabandyti įdėti skelbimą ir savo darbą įvertinti didesne nei 300 svarų suma. Iki mažesnės nusileisti visuomet spėsite“, – patarė M. Bružas.
Šiandien susirasti darbą užsienyje – nelengva užduotis. Todėl norintys įsikurti svečioje šalyje ne tik nesikrato juodo darbo, bet ir sutinka dirbti pusvelčiui. Internete apstu tokių pasiūlymų auklėms: už vaikų priežiūrą ir namų ruošą mokamas perpus mažesnis atlygis nei nustatytas minimumas arba mainais už darbą auklė gauna pavalgyti, stogą virš galvos ir kelis šimtus eurų ar svarų per mėnesį.
Nedarbas išmokė išradingumo ne tik ieškančius darbo, bet ir jį siūlančius. Pastarieji įsigudrino už darbą mokėti ne tik mažiau, bet ir atsiskaityti maistu bei gyvenamuoju plotu.
Užsienio lietuvių forumuose, skelbimų portaluose ir spaudoje atsiranda vis daugiau skelbimų, siūlančių darbą auklei su pragyvenimu. Pavyzdžiui, Londone lietuvių šeima ieško auklės, kurią, mainais už darbą, aprūpintų maistu, suteiktų gyvenamąjį plotą ir kas mėnesį mokėtų apie 700 litų.
Jeigu mokate vokiškai, galėtumėte dirbti aukle Austrijoje. Parašiusi pagal vieną skelbimą, iš karto gavau atsakymą, kad Austrijos sostinėje Vienoje gyvenanti šeima ieško auklės. Šeimininkai suteiktų išlaikymą, duotų atskirą kambarį ir mokėtų 600 eurų (2070 litų) per mėnesį. Reikėtų prižiūrėti tris vaikus: 10 ir 6 metų vaikai eina į mokykla, puspenktų metukų mergaitė lanko darželį. Daugiau nei pusę dienos auklė namuose būna viena, išskyrus tuomet, jei vaikai serga. Mane patikino, kad šeima draugiška, į auklę žiūrėtų geranoriškai, kaip į šeimos narį. Ilgainiui, jei abi pusės bus patenkintos, atlyginimą padidintų iki 700 eurų (2415 litų) per mėnesį.
Tačiau kai paklausiau, ar šeimoje gyvenanti auklė turi kažkokias darbo valandas, laisvus savaitgalius, iš Dalia prisistačiusios moters sulaukiau ne itin džiugių žinių: „Šeimoje gyvenant ir dirbant niekada nebūna darbo valandų nuo...iki, turbūt kaip ir pas kiekvieną namuose. Aišku, kai grįžta tėvai po darbo, vaikai paprastai būna su tėvais, o šiuo atveju pusdienis, kai auklė viena namuose, atlikus namų ruošos darbus galima skirti laiko ir sau“.
Negavo nei kambario, nei laisvadienių
Užsienyje ilgiau gyvenantys lietuviai atsargiai žiūri į tokius skelbimus, o ne viena auklė galėtų papasakoti, ką iš tiesų reiškia gyvenimas ir darbas šeimoje.
Kai 51 metų kaunietė Virginija prieš keletą metų atvyko į Airiją, ji džiaugėsi, kad galės dirbti šeimoje. Moteris prastai mokėjo angliškai, tad toks darbas atrodė viliojantis – nereikės rūpintis gyvenamuoju plotu, maistu, su dviem vaikais – pusantrų ir 8 metų – gali bendrauti lietuvių ir rusų kalbomis. Šeima žadėjo atskirą kambarį, savaitgaliais drauge pasiimti į keliones ir mokėti apie 250 – 300 eurų (863 – 1035 litus) per mėnesį.
„Pagal lietuviškus atlyginimus siūlomas uždarbis man pasirodė tikrai neblogas. Tačiau tuomet nežinojau, kad dirbdama fabrike per savaitę uždirbčiau daugiau nei čia – per mėnesį“, – kalbėjo aukle dirbusi moteris.
Kadangi svečioje šalyje kaunietė neturėjo draugų ir beveik niekur nėjo iš namų, šeimininkai netrukus ėmė krauti darbus ir vakare, ir savaitgaliais, o galiausiai iš atskiro kambario lovą pernešė prie pusantrų metukų vaiko lovytės, kad auklė girdėtų, kai jis ims verkti.
Moteris prasitarė, kad toks darbas – tarsi vergovė, nes mainais už maistą, stogą virš galvos turi atiduoti savo gyvenimą: auklė neturi nei darbo valandų, nei asmeninių reikalų, jos bet kada gali paprašyti padaryti vieną ar kitą darbą.
Po pusmečio kaunietė susirado darbą lenkiškų maisto produktų parduotuvėje ir, pasak jos, pasijautė kaip baltas žmogus: „Nors dirbu slenkančiu grafiku ir kartais per dieną ant kojų praleidžiu 10 ir daugiau valandų, tačiau po darbo visas laikas priklauso man ir niekas nekontroliuoja nei ką aš veikiu, nei kur einu“.
Uždirba mažiau nei minimumą
Jei sumanysite ieškotis auklės darbo kelioms dienoms per savaitę ar netgi kelioms valandoms per dieną, verta paskaičiuoti, ar siūlomo atlygio pakaks susimokėti už kelionę ir pavalgyti.
Airijos lietuvių skelbimų portaluose nemažai pasiūlymų auklėms, kurios nuvestų vaiką į darželį ar mokyklą, paskui jį parvestų namų – šioje šalyje negalima paleisti vienų vaikų iki jiems sukaks 12 metų. Populiaru ieškoti auklės, kuri sutiktų padirbėti kelias dienas per savaitę po keletą valandų.
Dažniausiai siūlomas valandinis įkainis Airijoje – 3,5 euro (12 litų), jeigu reikia gaminti maistą – 4 eurai (apie 14 litų). Nemažai moterų siūlosi vaikus prižiūrėti savo namuose, tuomet už valandą, įskaitant maisto gaminimą, jos gauna po 3 eurus (apie 10 litų). Londone auklė per valandą vidutiniškai užsidirba 4 svarus sterlingus (beveik 16 litų).
Tiesa, jeigu dirbi vos keletą valandų per dieną, pusę uždarbio teks pakloti vien transporto išlaidoms.
Ne paslaptis, kad ieškodami auklės tėvai stengiasi sutaupyti darželio sąskaita. Pavyzdžiui, Airijoje darželį lankantis vaikas tėvų piniginę paplonins maždaug 150 eurų (518 litų) per savaitę, tuo tarpu į namus keletui valandų ateinanti auklė netgi dirbdama savaitgaliais atsieitų pigiau – apie 105 eurus (362 litus). Palyginimui, dirbdami nekvalifikuotą darbą fabrike, gamykloje, ūkyje ar grybynuose žmonės per savaitę užsidirba ne mažiau kaip 330 eurų (1139 litus).
Mažiau darbo valandų – didesnis įkainis
Daugelyje skelbimų nurodoma, kad auklei nereikės daryti nieko kito, išskyrus rūpintis vaiku. Tačiau netrukus gali paaiškėti, kad pareigų bus gerokai daugiau.
Airijos lietuvių skelbimų portale radau skelbimą, kad ieškoma auklė 2,5 metukų mergaitei. Parašiusi nurodytu el. paštu netrukus sulaukiau atsakymo: man reikėtų 2 dienas nuvesti ir paimti iš darželio mergaitę (ji darželyje praleidžia 5 valandas per dieną) ir pabūti, kol grįš tėveliai. Dar 3 dienas reikėtų pabūti po keletą valandų per dieną, o kartais ir šeštadieniais. Užmokestis – 3,5 euro (12 litų) už valandą.
Kai pasiteiravau, ką konkrečiai turėsiu daryti, pasirodė, kad už 3,5 euro (12 litų) tektų ne tik prižiūrėti vaiką, bet karts nuo karto ir valgyti pagaminti, ir apsitvarkyti.
„Aš pietus pati pagaminu ir palieku, tad reikėtų tik pasišildytų. Nebent makaronų išvirti, blynų iškepti ar kokią košę... Namus norėčiau rasti tokius, kokius palieku, t. y., kad žaislai, dažai ir pan. būtų sutvarkomi, jokių kitų darbų atlikti nereikėtų“, – išvardijo Irena.
Kaip DELFI sakė bendrovės „Mama ir auklė“ direktorė Ieva Augustinienė, auklei privaloma vaiko priežiūra, jo maistas, pasivaikščiojimai, lavinimas, apsitvarkymas „aplink save“, tačiau po keletą valandų per dieną dirbančiai auklei turėtų būti skaičiuojamas didesnis valandinis uždarbis nei tai, kuri reguliariai dirba pilną darbo dieną.
„Standartinė auklės darbo diena – apie 10 valandų. Tai yra laikas, per kurį tėvai dirba ir važiuoja bei grįžta iš darbo. Pavyzdžiui, visą dieną dirbančiai auklei Vilniuje mokama 5,5–8 lito per valandą, o dalį dienos dirbančios auklės gauna nuo 6 iki 10 litų ir daugiau“, – įkainius lygino I. Augustinienė.
Pasak jos, nepilnai dienai su aukle dažniausiai tariamasi ne mažiau kaip 4 valandoms iš karto. Jei darbo valandų yra mažiau, paprastai mokama suma, kuri atitiktų 4 valandų atlygį.
Atvykėliams stinga informacijos
Lietuvos komercijos rūmų Jungtinėje Karalystėje prezidentas Marius Bružas įsitikinęs, kad dalis atvykėlių sutinka dirbti už gerokai mažesnį atlygį dėl to, kad paprasčiausiai nežino minimalių kainų svečioje šalyje.
„O kitas aukles gal tenkina toks atlyginimas – jos galbūt turi kitų pajamų, o gal tiesiog tiek užtenka. Pavyzdžiui, dirbant 4 valandas per dieną, lieka laiko ir kitiems darbams. Be to, tos 4 valandos gali būti padalintos į dvi dalis – pvz., 2 valandos ryte, nuvesti vaiką į darželį ar mokyklą, ir vakare (pasiimti, parvesti namo, paruošti vakarienę), ir toks darbas puikiai dera su normaliu darbu. Nesiruošiu teisinti dirbančiųjų už mažiau nei minimalius atlygius, nes sprendimas dirbti už tokią sumą gali būti priimtas dėl labai įvairių priežasčių“, – kalbėjo M. Bružas.
Londone auklei vidutiniškai mokama po 4 svarus sterlingus (beveik 16 litų) už valandą, kai minimalus valandinis uždarbis yra 5,93 svarų sterlingo (23,3 lito). Jeigu auklė gyvena šeimoje, į rankas ji gauna apie 300 svarų sterlingų (1180 litų), o gyvenamasis plotas ir maistas jai nieko nekainuoja. Įvertinus tai, kad minimali kambario nuomos kaina Londone yra apie 280 svarų sterlingų (apie 1100 litų), išlaidos maistui – apie 120 svarų sterlingų (472 litai), transportui – apie 60 svarų sterlingų (236 litai), bendra suma, žinoma, ne visa tiesiogiai, siekia apie 750 svarų sterlingų (2950 litų) per mėnesį.
Tačiau Lietuvos komercijos rūmų Jungtinėje Karalystėje prezidentas ragina atsargiai žiūrėti į tokius skelbimus, antraip toks darbas gali tapti savotiška vergove.
„Anglija – tokia šalis, kurioje paprastai kiekvienam reikia kovoti už save ir savo poziciją, bet tuo pačiu tai leidžia derėtis dėl sąlygų. Skelbimus įdedantys Anglijos lietuviai turi pranašumą, nes jie jau yra čia įsikūrę ir perpratę sistemą. Kita vertus, ieškantiems darbo ir pasiryžusiems dėl jo išvykti iš Lietuvos, verta patiems pabandyti įdėti skelbimą ir savo darbą įvertinti didesne nei 300 svarų suma. Iki mažesnės nusileisti visuomet spėsite“, – patarė M. Bružas.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)



